Padėka už kartu praleistus metus
Gyvenimas – gilus, klaidus paslapčių vandenynas, sklidinas sūkurių, audrose pragaištingų kritimų ir
naujų pakilimų, o mes – tik keleiviai, riboto laiko laive belaukiantys sau skirtų pamokų, užduočių
bei misijų.
Šioje įstaigoje aš su Giedriumi praleidome beveik 15 metų. Čia susipažinome, išgyvenome begales
įvairiausių akimirkų ir dabar norime padėkoti už laiką kartu, už rūpestį, globą, stabilias gyvenimo
sąlygas. Bet štai – nors ir labai gaila, atėjo metas, kai vis dėlto tenka atsisveikinti ir jus palikti.
Reiškiame nuoširdžią padėką visam 6 grupės personalui, su kuriuo praleidome didžiąją gyvenimo
dalį šiuose namuose iki paskutinės mūsų išvykimo dienos.
Prisimenu lyg šiandien tą 2005 m. gruodžio 15 dieną, kai atvykau čia, nepažinodama nei vietovės,
nei šioje aplinkoje esančių žmonių, su savimi atsiveždama daugybę man vienai neišsprendžiamų
socialinių, juridinių, finansinių bei sveikatos problemų.
Dabar, mintimis grįždama atgal, galiu drąsiai teigti, kad jokie žmonės kitoje aplinkoje nei maža
dalele nebūtų padėję išspręsti visų reikalų taip, kaip padėjo man šios įstaigos administracija ir
socialiniai darbuotojai. Už tai būsiu dėkinga visą likusį gyvenimą.
Išmokau megzti, su socialinės darbuotojos Birutės Kauspėdaitės pagalba neakivaizdiniu būdu
baigiau vidurinę mokyklą, sustiprėjau dvasiškai, atradau sielos ramybę, įgavau atsakingumo jausmą,
supratau ir pažinau daugybę naujų atradimų.
Bėgant metams, atidžiai stebėdama situacijas ir jose esančius mūsų įstaigos gyventojus, dažnai
apgailestaudavau, kad didžioji dauguma nemoka vertinti nuostabių kasdienybės smulkmenų ir jausti
už jas dėkingumo. Gyvenimas – nenuspėjamas, mes nei vienas nežinome, kur pasisuks likimo
vingiai, kokie iššūkiai ar išbandymai lauks ateityje, o įvertinti ir dėkoti išmokstame tik tada, kai
kažko netenkame…
Tad džiaukimės tekančia rytmečio saule, kvepiančios kavos puodeliu, žydinčiomis gėlėmis,
dėkokime šios įstaigos darbuotojams už šypsenas, rūpestį, už saugų, stabilų, garantuotą rytojų, kol
esame čia… Kol kartu… Nes jokie pasaulio stebuklai neatneš vidinės ramybės ir laimės tol, kol to
nepajausime savo širdimis mažose kasdienybės dovanose. O būtent tai ir sukuria tikrosios prasmės
pilnatvę.
Su pagarba 6 gr. gyventojai Iveta ir Giedrius
