Kovo pirmoj – Užgavėnių diena. Saulėta ir visai neprimena to, kad kažkur reikėtų vyti žiemą. Jos net likučių ir kvapo nebeliko. Pavasaris tarsi žinojo, kad apniukusiems žmonių veidams, būtent jis gali suteikti įkvėpimo ir meilės gyvenimui. Pirmieji saulės pasiųsti spinduliai, stengiasi pažadinti karklų krūmuose snaudžiančius kačiukus. Iš po žiemos poilsio, pradeda kaltis pirma pievos žolė. Užgavėnės tokia graži, daug gero žadanti, pavasarį išjudinanti šventė. Norisi galvoti tik apie gerus dalykus, tačiau negali sau leisti pamiršti, kad ne visiems pasaulyje lemta šiuo metu džiūgauti. Mes Didvyžių globos namų bendruomenės nariai, šią pavasario šventę paminėjome. Tačiau gerbdami ukrainiečių liūdesį ir pralietas ašaras nedžiūgavome. Iki paskutinio skutelio sudeginome MORĘ. Kaip visų bėdų, nesantaikos, negandų šleifą. Kaip ir dera pagal seną paprotį visus gyventojus vaišinome blynais. Ir tikriausiai dar niekuomet visi taip garsiai nešaukėme prašydami dievo taikos.
SPĮ užimtumo specialistė Danguolė Dereškienė
