Ši istorija apie merginą, kuri nepatyrė namų šilumos, artimųjų meilės. Šios herojės vardas Ernesta. Ernestai vienintelis likęs artimas žmogus brolis, tačiau jis didelio noro su seserimis bendrauti nerodo. Ernesta gyveno ir mokėsi internatinėje mokykloje, kurią vėliau pakeitė Didvyžių socialinės globos namai. Čia jau gyvena 10 metų, atvyko būdama vos 21 metų. Merginai „valdiškas“ gyvenimas nesvetimas nuo pat gimimo.
Ernestai globos namuose adaptuotis nebuvo sunku, ji labai greitai įsitraukė į globos namuose vykdomą veiklą, dainavo, giedojo, visus stebino savo gražiu balsu. Mergina atvykusi gyventi į globos namus buvo labai jautri, kukli, dažnai verkdavo, paguodos ieškodavo pas darbuotojus. Jautrumas išlikęs lig šiolei, tačiau šiai dienai Ernesta daugiau pasitiki savo jėgomis, geba pasakyti savo nuomonę, prireikus ir atsikirsti. Globos namuose gyventoja po truputį atsiskleidė, pradėjo dalyvauti saviveiklos būrelių veiklose, planuotis savo veiklas. Vėliau įsitraukė į gyventojų tarybos veiklą, kurioje aktyviai atlieka savo pavestas funkcijas iki dabar, noriai šioje veikloje dalyvauja. Ernesta iš tų žmonių, kurios paprašius neatsisakys padėti, yra labai tvarkinga, paslaugi ir punktuali. Gyventojai atsiradus galimybei dirbti Kybartų dirbtuvėse, jos savivertė padidėjo. Ernesta labai džiaugiasi galėdama 3 kartus į savaitę vykti dirbti, tuo labiau, kad ši veikla jai labai patinka. Kaskart grįžusi į globos namus iš dirbtuvių, ji pasakoja ką ten veikė su dideliu entuziazmu, džiaugdamasi, kad ji geba atlikti jai ten pavestus darbus. Gyventoja pasakojo, kad tai galimybė ne tik dirbti, bet ir pabendrauti su kitais žmonėmis ir aktyviai įsitraukti į bendruomeninę veiklą. Pasak gyventojos, visa tai ją padarė stipresne ir šiuo metu ji pati jaučiasi daug geriau. Ernesta tik turi dar vieną neišsipildžiusią svajonę – tapti veiksnia, kad galėtų jaustis visiškai pilnaverčiu žmogumi. To jai galima ir palinkėti.
Socialinė darbuotoja Rosana Vasiliauskaitė
