Kiekvieno iš mūsų istorija, pramintais takais, skinasi kelią į šviesesnį rytojų- ten, kur saugu, kur galime pasislėpti nuo išorinio pasaulio rūpesčių, triukšmo ir negatyvumo. Skubėdami laiko tėkmėje, akimirkai sustokime, savęs paklausdami ar sugebame išsaugoti atjautą, dėmesį ir bendražmogiškumą tiems, kurie šalia mūsų silpniausi, prislėgti bėdų ar gyvenimo negandų. Ar mokame dalinti širdies gerumą, išmintį, toleranciją, supratimą, suteikti vilties ir pasitikėjimo tiems, kuriems labiausiai to reikia. Šiandien noriu pasidalinti istorija apie Artūro gyvenimą ir jo sėkmingą startą naujoje aplinkoje, kurioje jis sulaukė stabilių, jaukių dienų tėkmės, atrado draugų bei pomėgių. Artūras augo šeimoje, apsuptas rūpesčio, dėmesio, meilės, nestokodamas šiltų jausmų iš pačių artimiausiųjų. Tačiau likimas nebuvo dėkingas – vienas po kito mirė jam brangiausi žmonės, subyrėjo gražaus gyvenimo idilė, liko vienas ir niekam nereikalingas. Atsitiko taip, kad Artūras pateko į socialinės globos namus, jautėsi sutrikęs ir pasimetęs jam dar nežinomoje ir svetimoje aplinkoje. Bėgo dienos ir aš, stebėdama Artūrą, supratau, kad jis nebuvo laimingas, jaučiau jam nuoširdų gailestį- trūko dėmesio, dalis bendruomenės jo netgi nepriėmė
Po kurio laiko Artūras persikėlė gyventi į butus, kuriuose šauniai adaptavosi, greitai pritapo prie jį supančių žmonių, nes butų bendruomenė jį priėmė tokį, koks jis yra. Artūro elgsenoje pradėjo ryškėti progresas – tapo aiškesnė kalba, nors dar tebetrūksta būtiniausių įgūdžių, jis noriai bendrauja su aplinkiniais, suklydęs visuomet atsiprašo. Šauniai apsiperka parduotuvėje, netgi groja armonikytės ansamblyje, reguliariai lanko repeticijas, entuziastingai laukia vyksiančių koncertų. Šaunu, kad Artūras atrado saugią užuovėją savo likimo brolių ir seserų apsuptyje. Juk kas daugiau, jeigu ne mes, ištiesime pagalbos ranką ir atversime širdis tiems, kas silpniausi, trapiausi ir pažeidžiami. Juk einant per gyvenimo kelią labai svarbu turėti tvirtą atramą ir užnugarį nuo visų likimo vėtrų bei audrų.
Socialinė darbuotoja Birutė Kauspėdaitė
