Labai retai susimastome, kaip greitai bėga laikas ir kokia jo iš tikrųjų reikšmė mūsų gyvenime. Mes skirstome laiką paprastai dienomis, valandomis ar sekundėmis, priklausomai nuo to, kokia išraiška tuo metu atrodo tinkamiausia. Tik gyvenimo kelio vingiuose suprantame, kad ne laikrodis ir tiksinčios jo rodyklės rodo tiksliausią laiką, o prisiminimai, išgyvenimai, patirtys ir sutikti žmonės mūsų gyvenime.
Šis vaikinas į Didvyžių socialinės globos namus atvyko lydimas mamos prieš pusantrų metų. Kaip ir kiekvieno naujo globos namų gyventojo labai laukėm… Sulaukėm ir Augtumo. Iš pirmo žvilgsnio labai simpatiškas, mielas, su plačia šypsena, bet iš pokalbio su jo mama paaiškėjo, kad tokio kliento dar globos namai neturėjo. Negirdi, nekalba, juda tik su neįgaliojo vežimėlio pagalba, su stoma, su nuolatiniu šlapimo pūslės kateterizavimu, išrankus maistui, nes ne viską valgo, dėl atipinio autizmo ypatyb
Adaptacinis laikotarpis vaikinui, jo artimiesiems ir mums darbuotojams buvo labai sunkus ir ilgas. Buvo nelengva, nes Augtumas badavo, ignoravo darbuotojus, kandžiojo save, nuolatos liūdėjo, verkė. Daug bendravome ir bendradarbiavome su Augtumo tėvais telefonu per Messenger programėle. Aiškinomės, gilinomės, analizavome smulkiausias Augtumo veiklas, užsiėmimus, pomėgius, mėgstamiausius patiekalus. Kad tik jis jaustųsi geriau ir žvaliau, kad pilvas būtų pilnas. Ir pamažu, palaipsniui atrandam jis mėgsta keptą kiaušinį, bulves, bulvinius blynus, paukštienos kepsnį, šprotus… Visas 8 grupės personalas pasikeisdamas dienos bėgyje šeimininkavo grupės virtuvėlėje, kad vaikinas būtų sotus. Ir kepėm, ir virėm, ir šildėm… O kiek dar mums pagelbėdavo savaitgaliais Augtumo mama, kuri krepšiais iš sostinės atvykdavo su keptais kotletais, dešrelėmis, jogurtais, šviežiai spaustomis obuolių, svarainių sultimis…
Su laiku, palaipsniui, matėm, kad Augtumas liūną žvilgsnį keičia į šypseną važinėdamas lauke, supdamasis ant sūpynių, kaip kas nors jam pučia muilo burbulus ar balionus, o jis juos gaudo ir balsu juokiasi…
Visas globos namų personalas stengėsi, kad jaunas vaikinas kuo geriau jaustųsi tarp savo likimo draugų.
Per pusantrų metų Augtumas priprato globos namuose. Jis jau lengvai atsisveikina su savo artimaisiais po jų apsilankymo, tačiau kiekvieną savaitgalį sėdi koridoriuje prie durų ir jų laukia. Galiu pasidžiaugti, vaikino artimųjų nuolatiniu lankymu, kad ir labai iš toli, bet jie kiekvieną savaitę stengiasi Augtumą aplankyti, išsivežti papramogauti, kad ir dienai, bet žavi tėvų atsidavimas ir meilė.
Augtumas jau valgo globos namų valgykloje gamintą maistą, o mes dabar jam tik gaminam norėdamos palepinti ar parodyti dėmesį… Pradėjo vaikinas savarankiškai daugiau judėti savo kojomis, grupės aplinkoje jis jau laisvai juda be neįgaliojo vežimėlio. Puikiai įvaldęs planšetinio kompiuterio gudrybes, geba laisvai naudotis youtube puslapiu.
Suprantu, kad laikui bėgant gyvenime dar bus įvairių etapų, ir kad kiekvienas etapas mums yra paruošęs skirtingų išbandymų. Tikiu, kad Augtumas įveiks visus savo gyvenimo dar paruoštus etapus.
Socialinė darbuotoja Vaida Pautienienė
