68-erių Laimutės sėkmės istorija atrodo įprasta, kol nežinai visų detalių: moteris – ketvirtas vaikas šeimoje, mama jos susilaukė vėlyvame amžiuje. Laimutės mama – reikli ir griežta, linkusi vadovauti moteris, todėl dukters ir motinos santykiai buvo įtempti, grįsti baime, šeimoje neretai kildavo konfliktai. Merginai trūko meilės ir švelnumo. Laimutė ieškojo meilės visais įmanomais būdais, ji sutiko su viskuo, kad tik jaustųsi laiminga ir mylima. Gyvenimo kelyje sutiktas buvęs kalinys tapo jos vyru, vėliau sūnaus tėvu. Moteris nepastebėjo, kad nėra mylima, todėl savo patiriamas kančias, išgyvenamas dramas taip pat priskirdavo meilei. Pats baisiausias košmaras tokioms moterims yra likti vienoms, o vieną dieną, būtent taip ir atsitiko – jos meilė, jos gyvenimo vyras, jos sūnaus tėvas susirado kitą moterį, susidėjo daiktus ir išėjo. Gyvenimas mamos namuose moteriai atrodė neįmanomas.
Atvykusi į globos namus, tuomet – 49-metė Laimutė nuolat verkė, buvo uždara ir sutrikusi, niekuo nesidomėjo, nieko nepasitikėjo. Kiek vėliau moteris pasakojo: – labai sunku buvo atrasti sielos ramybę. Nebemačiau prasmės gyventi. Atrodė, kad žemė slysta iš po kojų, nesinorėjo keltis iš lovos, bet kokia veikla nedavė ilgalaikių rezultatų, negalėjau susikaupti, mintimis vis grįždavau prie liūdnų minčių, nuolat kaltinau save dėl to, kad nepavyko, negalėjau be pykčio ir apmaudo žiūrėti į laimingus žmones.
Globos namai Laimutei atvėrė kelią į visiškai naują gyvenimą. Laimutei patiko, kad globos namų gyventojų laisvalaikis čia organizuojamas atsižvelgiant į jų poreikius. Įstaigoje dirba atidūs kiekvieno poreikiams socialiniai darbuotojai. Nuolat organizuojami renginiai, kartu švenčiamos valstybinės, religinės, kalendorinės, asmeninės šventės. Gyventojai dalyvauja kasdieninėje užimtumo veikloje, bendrauja tarpusavyje. Vis dėlto, pasak aplinkinių, Laimutė visapusiškai atsiskleidė tik tuomet, kai globos namuose apsigyveno jos sūnus, kuris nors ir buvo sunkiai auklėjamas, bet motinai atrodė, kad tai jos vienintelė paguoda. Deja, atsitiko tai apie ką moteris bijojo net pagalvoti. Vieną dieną jai teko atsisveikinti su savo vieninteliu vaiku visam gyvenimui. Sūnaus laidotuvių moteris gerai nepamena. Ji tik matė, kad ją supo globos namų gyventojai ir gėlės. Atsisveikinimą su sūnumi sustiprino ant jo kapo, kažkada iš sūnaus dovanų gauta rožė. Ilgesio skausmą šiek tiek ramino mintis, kad kažkada ir ji bus palaidota šalia sūnaus.
Laimutės gyvenime, vis dar liko, senolė – šiuo metu 94 metus skaičiuojanti mama, kurią anksčiau moteris dažnai aplankydavo ir leisdavo atostogas. Nors reikli ir valdinga moteris reikalauja, kad dukra persikeltų pas ją, Laimutė renkasi gyvenimą (jau savais namais tapusių) globos namų aplinką. Dukra neišsižada motinos ir yra pasiryžusį suteikti jai visokeriopą pagalbą, tačiau palikti globos namų, kurie jai tapo ramybės oaze, ji kategoriškai atsisako.
Moteris džiaugiasi, kad globos namuose ji jaučiasi apsupta šilumos. Ji nuolat užimta, tapo žingeidi, noriai bendrauja ir sutaria su globos namų bendruomene, Laimutė yra dažnas bibliotekos lankytojas – skaito knygas, mielai dalijasi savo mintimis, svajonėmis.
Pasak Laimutės , globos namai yra tikri namai, kuriuose gyvenama lyg darnioje šeimoje.
Socialinė darbuotoja Rasa Barkauskienė
