Ši istorija yra kiek kitokia, tai prisiminimai apie žmogų, kuris su paskutinėmis rudens šalnomis iškeliavo į amžinybę – Eleną Stepulaitytę. Norisi jos gyvenimo istorija pasidalinti, nes tai buvo žmogus, kuris nuolat spinduliavo šviesa, gera nuotaika, pozityvumu.
Skyriaus „obelėlė“, taip ją vadindavome ne vien dėl jos žilų plaukų, bet dėl skleidžiamos jos vidinės šilumos. Tikriausiai dar nesu sutikusi šiuose globos namuose pozityvesnio žmogaus nei buvo ji.
Elena į globos namus atvyko gyventi kartu su savo mama iš Šakių rajono 1963 metais. Ji buvo ir vyriausia šios grupės gyventoja ir ilgiausiai išgyvenusi šiuose globos namuose. Per beveik šešiasdešimt čia praleistų metų, Elena matė kaip keičiasi ne tik šios įstaigos pavadinimas, gyventojai ir darbuotojai, bet kaip ir teikiamos paslaugos tobulėja.
Noriai Elenutė dalindavosi prisiminimais iš praeities. Ji visada stebėdavosi kaip jauni žmonės nieko nenori dirbti, neranda sau užsiėmimo. Gal dėl to jai keista būdavo, kad pati valgykloje dirbo, kaip ji pasakojo – skuto bulves ir dėl to sočiau pavalgyti gaudavo. Nors motiniškų jausmų jai neteko patirti, tačiau ji savo meilę dalino prižiūrėdama darbuotojų vaikus. Kiek teko girdėti, Elenutė buvo puiki auklė ir vaikai ją labai mylėjo. Taip pat ji rūpinosi ir savo mama, su kuria šiuose globos namuose ir gyveno. Niekada Elenutė nesiskundė, kad jai kažką skauda, stebėdavosi kaip kiti dejuoja, skundžiasi, geria vaistus. Ji beveik iki paskutinių gyvenimo dienų mėgo išsiskalbti savo apatinius drabužius, kuriuos džiovindavo užkabinusi ant vaikštynės ar gyvatvorės. Rytais (kol dar daugiau jėgų turėdavo), visuomet išeidavo į lauką pasivaikščioti. Aptrepsėdavo ratuką ir pareidavo į skyrių stebėdamasi, kad dar kiti miega, nesikelia, nepasitinka naujos dienos.
Bet gyvenimo ratas sukasi, nors ir kaip linkėjome Elenutei sulaukti šimto metų, tačiau atėjo laikas atsisveikinti… Nors ir pati sakydavo, kad jau gana jai gyventi, jau laikas keliauti ir susitikti su mama.
Gal tai ir yra tikroji sėkmės istorija, nugyventi gyvenimą taikoje su savimi, šviesiu požiūriu į esamas situacijas, džiaugiantis kiekviena akimirka ir priimant tai ką tau duoda likimas.
Socialinė darbuotoja Edita Pleskienė
