Žmogus į pasaulį atkeliauja nuogas. Tačiau nuogas tik kūnas. Su savimi gimdamas yra apdovanotas viskuo ko jam kada nors gyvenime prireiks. Ir laikinai atsineštas kraitis tikrai būna menkas. Leista turėti visko, tačiau po truputį. Truputis laimės, truputis baimės. Ateičiai atsinešame gebėjimus, talentus, stiprybę viskam pasiekti, ligas ir netgi netektis. Duota tiek, kiek galėtume panešti. Neišleidžia mūsų gyvenimui be kančios, be nusivylimo ir melo. Ir tai ką kiekvienas atsinešame, tuo metu lengvai telpa mūsų rankose. Išsisklaidome ir pabyrame po atskirus gyvenimo kelius. Pradedame keliauti sparčiau, norėti ir siekti daugiau. Surasti sau mielus žmones. Galbūt su vienu iš jų susieti savo gyvenimą. Nes tuomet dar būname švarūs ir tyri. Būname nesutepti nuo pernelyg didelės savyje naštos.
Kiekvienas žmogus kryptingai vedamas instinkto, privalo gerai apgalvoti ir surasti savo gyvenimo rodyklę. O kartais dėl jos ir pakovoti. Tuomet negalime būti silpnais. Dažnai negalime likti ir vienais. Dairaisi panašių į save, kad galėtum pritapti, kad bėdoje surastum laisvą ranką, kuri tave prilaikys. Sutiktume palaikymo ir žinoma padrąsinimo draugą. Šios moters gyvenimo istorija prasidėjo būtent taip.
Liga, neįgalumas, vienatvė, gyvenimo prasmės ieškojimas, skurdas, o galop valdiški namai.
Visa tai apsigyveno ir šios moters istorijoje. Ramutė atvyko į globos namus prieš 29 metus. Atvyko iš gydymo įstaigos, iš Žiegždrių psichiatrijos ligoninės. Dar ganėtinai jauna, rami, maloni. Daugelį ji žavėjo savo moterišku nedrąsumu, ramybe, dažnai labai liūdna veido išraiška. Moters ramus ir geras charakteris atsiskleidė noru visiems padėti ir nebūti našta kitiems. Nebuvo galima nepastebėti ir šios moters uždarumo. Ramutės vardas, šiai moteriai itin tiko. Rami kalbėsena, ramus elgesys, netgi rami veido kančia. Ji niekuomet nesistengė be priežasties kam nors lysti į akis ar drumsti ramybę. Tik atvykusi į globos namus moteris dar puikiai save apsitarnavo, tvarkė ne tik savo, bet ir kitų gyventojų kambarius. Ir sunku jai tikrai nebuvo, priešingai, padėdama kitiems jautėsi naudinga. Uždaras Ramutės būdas niekam netrukdė. Tuščiai kalbėti ji tiesiog nemėgo, o įsitraukimas į globos namuose organizuojamas veiklas buvo tikra atgaiva. Labiausiai Ramutė pamilo mezgimo ir siuvimo darbus. Kiek ši moteris per gyvenimą numezgė kojinių, sunku net įsivaizduoti. Ir sau pasilikti tikrai nesistengė. Jomis apmovė ne vieno kūdikio ir ne vieno mažamečio kojeles. Daugybė jos darbų puikavosi parodose tiek globos namuose, tiek svetur. Paraginta pasilikti porą kojinių sau, Ramutė sakydavo, kad čia nėra šalta, sau nusimegzti suspėsiu, o kitiems tikriausiai jų reikia labiau. Visiems aplinkiniams ji mezgė kojines, šalikus, pirštines ir stengėsi sušildyti kitus. Tačiau nieko nėra amžino ir darbus moteriai teko nutraukti. Nelaboji senatvė įsikišo ir nusprendė, kad Ramutei gana, metas jos akims pailsėti. Beje gyvenimas juk tuo nesibaigia.
Tikėjimas dievu Ramutei visuomet ėjo koja kojon su visomis jos gyvenimo istorijomis. Būdama stipri ir sveika, ji lankė Šventas Mišias bažnyčioje, o Marijos radijui kiekvieną mėnesį aukodavo tam tikrą auką.
Vėliau apsiribojo pamaldomis globos namuose esančioje koplytėlėje. Galiausiai dabar ji su dievu pasikalba savo lovoje. Laikas negailestingas visiems. Koks tu sveikas bebūtum, laikas pasiglemžia žmogaus jaunystę ir tai, kas mums buvo taip svarbu.
Gal Dievas Ramutę ir apdovanojo ta didžiule ramybe, kurios mums visiems taip stipriai reikia, tačiau laikui bėgant visa tai rimsta ir blėsta. Ramutė niekada nesiekianti sau naudos, savo šilumą ir gerumą visada dalija ir dalijo kitiems. Susilpnėjus Ramutės sveikatai teko apsigyventi sunkios negalios skyriuje. Jos tai nenuliūdino. Moteris ir čia susirado, kur ir kam gali padėti. Papusryčiavusi pati skuba į pagalbą draugėms, nurenka indus. O jei reikia pagalbos, padeda joms pavalgyti. Aplinkinių nestebina, kai eidami Ramutę pamato maloniai besišypsančią ar siūlančią savo pagalbą. Ramutė daugeliui žmonių pavyzdys. Be pykčio, pavydo, visuomet užjaučianti ir dažnam skubanti į pagalbą. Sunku įsivaizduoti, kiek ir kokios sėkmės istorijos jos gyvenime egzistavo. Mums jos išlieka nežinomos ir neapčiuopiamos. Žinome tik tai, kad savo rankose ji prikaupė daug gėrio.
Socialinė darbuotoja Agnė Čerkauskienė
