Žmogaus gyvenimas yra trapus, sudėtingas ir nenuspėjimas… Likimas pasuka nenuspėjama linkme. Tai atsitiko vienai globos namų gyventojai. Ji iš didelio miesto, netikėtai atsidūrė Vilkaviškyje ir rado skelbimą tuometiniame rajono laikraštyje ,,Pergalė’’, kad Didvyžių psichoneurologiniame invalidų namuose reikalingos darbuotojos ir apgyvendina. Moteris buvo priimta į darbą – sanitare. Teko jai prižiūrėti ligonius, juos valgydinti, dengti stalus, valyti… Moters gyvenimas, dirbant invalidų namuose, pasisuko nematyta linkme. Ji juose apsigyveno kaip gyventoja, dėl pablogėjusios sveikatos. Ji ir toliau stengėsi gyventi pilnavertį gyvenimą, pagal savo galimybes dirbo, užsidirbdavo papildomai pinigų. Gyvenant invalidų namuose, moterį gyvenimas nelepino, ne kartą buvo ,,sudaužyta’’ širdis, teko išsiskirti su brangiausiu žmogumi.
Moteris sugebėjo suvaldyti savo priklausomybę, pripažinti savo klaidas, pajusti meilę brangiausiam žmogui. Ji nors ir retai mato savo sūnelį, tačiau po jo apsilankymo būna labai laiminga, net kurį laiką švyti, apie jį kalba, džiaugiasi atvežtoms dovanėlėm.
Moteris yra savarankiška, mėgsta švarą ir tvarką gyvenamam kambaryje ir asmeniniuose daiktuose. Ji visuomet švari, tvarkinga, skoningai apsirengusi. Gyventoja gerus santykius palaiko su globos namų bendruomene, o ypač su savo mėgiamais darbuotojais, savu žmogumi ir grupės darbuotojomis.
Moteris 2 grupės gyventoja – jaučiasi gerai. Ji darbuotojų tikra padėjėja, kurią galima visuomet pasitikėti. Moteris kartais iš geros pusės pavadinama grupės ,,direktore’’ ji ir verta to pasakymo, nes dažnai pasako kas atsitinka, pabara netinkamai besielgiančią gyventoją. Gyventoja rūpestingai globoja kambario drauges, geranoriškai pagelbėja darbuotojoms. Pasitaiko atvejų, kad kartais ima įkyriai vadovauti darbuotojams ir gyventojams. Tačiau po pokalbių apsiramina ir geba atsiprašyti.
Moteris mėgsta laiką leisti pagal pačios supratimą, tai žiūri patinkančias laidas per televizorių, bendrauja su savo mėgiamais darbuotojais. Ji retai lanko grupėje ir globos namuose organizuojamuose renginiuose, tačiau kartais į juos nueina ir net sudalyvauja. Gyventoja pradėjo žengti dar vieną žingsnį, nori nugalėti dar kitą nepriklausomybę – rūkymą, nes ji su juo gyvena nuo jaunystės. Moteris buvo pastoviai skatinama dalyvauti prevencinėse popietėse, kurios grupėje buvo pravedamos dažnai. Prevencinių popiečių metu aiškinomės iš kur kilo rūkymas, apie jo kenksmingumą ir galimas pasekmes moterims, kurias paliečia daug skaudžiau, negu vyrus. Taip pat popiečių metu kalbėjome ir skaičiavome kiek tenka sumokėti už ,,šį malonumą’’ ir ką galima nusipirkti. Dauguma moterų tai pripažino ir sutikdavo atsisakyti po vieną cigaretę. Popietėse gyventoja įvairiai įsakydavo savo nuomonę šia tema. Kartais pasisakydavo, kad rūkymas ramina, kelia nuotaiką, o kartais, kad yra žalingas ir reikėtų šio pomėgio atsisakyti. Jau galima pasidžiaugti, kad mėgina ryžtingai palikti šią priklausomybę.
Aš kaip darbuotoja džiaugiuosi, kad man tenka ilgą laiką dirbti su šia moterimi ir galiu pasidžiaugti, kad pavyko gauti jos pasitikėjimą manimi, iškilus, bet kokiai problemai ji kreipiasi į mane patarimo. Tarpusavio pokalbiai būna nuoširdūs, draugiški, geranoriški. Galiu drąsiai ja pasitikėti, nes ji rūpestingai ir patikimai padės.
Moteris slydo, puolė, tačiau vis kėlėsi. Ji šiandien moka priimti tokį gyvenimą, kokį likimas jai padovanojo.
Sonata Dambrauskaitė, socialinė darbuotoja
