Ar gyvenimas gali būti pasaka? O kodėl gi ne? Juk visos pasakos prasideda vienodai – „vieną kartą gyveno“, o toliau jau įvairios peripetijos, nenuspėjami gyvenimo vingiai ir būtinai laiminga pabaiga. Nugyventi gyvenimą taip, lyg pasakoje – turėti savo svajonių bei tikslų. Patikėkit neretai taip nutinka ir realiame gyvenime.

          Mūsų pasakos herojė  ne išimtis. Jolantos tėvai  susilaukė vaikų, galvojo apie kažkokią ateitį, deja, kažkas nepasisekė ir vaikai  pateko į vaikų globos namus. Štai čia ir prasideda pirmasis mūsų herojės gyvenimo etapas.

          Jolanta niekada nejautė tėvų namų šilumos, ją šildė valdiški namai – vaikų namai ir Gelgaudiškio specialioji internatinė mokykla.

          Prisiminimai slogūs: mama ją  aplankė kūdikių  namuose,  atnešė saldainių ir labai greitai išėjo. Jolanta vijosi mamą norėdama dar su ja pabūti, tačiau  ne mažos mergaitės jėgoms buvo ją pasivyti, o tėvelio namuose mergaitė nebuvo džiugiai sutikta pamotės. Brolis ir sesė pateko į kitus vaikų namus, o vėliau internatus. Šitaip buvo prarastas ryšys su artimiausiais žmonėmis.

          Pradžia buvo labai sunki, reikėjo daug laiko, kad apsiprasčiau, – prisimena mergina. Ramų ir nerūpestingą vaiko, o vėliau jaunos merginos susikurtą svajonėse gyvenimą trikdė vidiniai, dažniausiai ne visiems matomi konfliktai. Ne su visais ten gyvenančiais vaikais, o vėliau ir jaunuoliais siejo draugiški ryšiai. Internate netrūko pykčių, patyčių ir momentų, kuriuos Jolanta prisimena kaip košmariškus. Vis dėl to, mergina nėra linkusi apie tai plačiau kalbėti.

          Antrasis herojės gyvenimo etapas prasidėjo tuomet, kai ji atkeliavo pas mus į Didvyžių socialinės globos namus.  Tada mergina svarstė: – „Ar įmanoma mylėti gyvenimą, kai jis tau rodo tik blogąją savo pusę?“ Globos namuose, darbuotojai bandė apsupti ją meile, tačiau merginai neretai kildavo klausimai: – „Kodėl taip norite užjausti mane? Nereikia gailesčio. Galbūt man patinka būti vienišai? Jūs man ne giminės“.

          Savo  pyktį ji išreikšdavo įvairiausiais pavidalais: ji pyko, šaukė, net žalojosi. Darbuotojai neatlyžo, jie suprato, kad Jolanta ne dėmesio reikalauja, jai trūksta saugumo – ji nenori dar kartą prarasti namų, pasitikėjimo savimi, gyvenimo džiaugsmo. Šiuo metu, mergina palaiko glaudžius ryšius su darbuotojais, ji supranta, kad darbuotojams buvo sunki užduotis sukurti ją iš naujo.

          Apsipratusi ir geriau pažinusi globos namų aplinką, Jolanta susidraugavo su darbuotojais, ėmė sveikintis, vis dažniau šypsotis. Merginai patinka jos kambarėlis ir nors jame gyvena ne viena, jaučiasi puikiai, su kambario drauge sutaria, pasidalina buities darbais. Su užsidegimu jungiasi į įvairiausias veiklas. Kepa blynus, vaišina jais darbuotojus ir draugus, kurių Jolanta čia turi ne vieną. Tiesa, o kaip gi be geriausios draugės? Na, ji ir tokią turi. Jos vardas Edita. Džiugu, kad ji  turi   galimybę su kažkuo rytais gerti kavą, pasidalinti paslaptimis, sveikintis gimtadienio proga, juoktis, vaišintis saldainiais.  Mergina dideliais gurkšniais geria gyvenimo džiaugsmus, daug pasakoja apie savo pomėgius, džiugiai dalyvauja saviveiklos užimtumo  veikloje. Jos nuomone, visos dainos yra labai gražios.  Savo dainavimu  džiaugiasi pati, o taip pat džiugina ir kitų globos namų ar net miesto švenčių žiūrovus.  Jolantos teigimu, šis jos gyvenimo etapas yra nuostabus.

         Galiu pasidžiaugti, kad tik atkaklus darbas,  įsiklausymas   į gyventoją  ir kantrybė atveria kelius į geresnį gyvenimą, užpildo jo  gyvenime atsiradusias spragas.

          Socialinė darbuotoja Rasa Barkauskienė