Nors už lango tik pradžia rugpjūčio, gamta ir oras tarsi tyčiodamiesi neretai klaidina žmogaus planus išvykoms. Taip, rugpjūtis atrodytų dar pati vasara, bet deja ant nosies žolinės atlaidai, o ne už kalnų ir gandrai išskris. Tai reiškia, kad mūsų numylėta vasara keliauja susikeisti su dėdule rudeniu. Rugpjūčio 3 diena, ketvirtadienio ankstus rytas. Jau nuo pradžios savaitės su šešių Didvyžių socialinės globos namų gyventojų grupele, bei su socialine darbuotoja Rita Zakarauskiene, kūrėme planus, kaip šiandien puikiai praleisime dieną prie ežero. Tačiau rytas mus sutiko ne itin svetingai. Dangumi kaip vaiduokliai plaukė tamsūs, pilki, pilni lietaus pritvinkę debesys. Vos tik saulės spinduliai išlįsdavo pro debesų tarpą, jie ir vėl juos pasiglemždavo. Teko pasikliauti gamos mums nuoširdumu ir mūsų autobusiukas su šešiais gerai nusiteikusiais gyventojais ir mus dvi lydinčias darbuotojas, išdundėjo iš Didvyžių socialinės globos namų kiemo. Nuvykus mums prie Paežerių ežero ir pradėjus kurtis, gamta tarsi suprato, kad mes labai norime ir pailsėti ir pasimėgauti dar vasaros likučiais. Tikėsit, netikėsit, visą dieną mes ne tik mėgavomės geru oru, bet ir saule. Gamta ir oras mums buvo labai dėmesingi. Gyventojai patys stebėjosi kaip staiga mums atvykus prie ežero, stebuklingai pasikeitė oras. Visą dieną leidome sau tingėti, gulėti pievoje, ir džiaugtis gal jau išties paskutine vasaros šiluma. Žmonės sako, negirk ryto be vakaro. O mes sakome, nepeik ryto be likusios dienos. Juk ji stebuklingai gali pasikeisti.
Didvyžių socialinės globos namų užimtumo specialistė Danguolė Dereškienė
