Neretai žmogus meilės, ištikimybės, gražesnio gyvenimo poreikį pajaučia gamtoje, todėl nieko stebėtino, kad svajonių išsipildymo simboliais tampa šimtamečiai ąžuolai, beržai, liepos ar net gluosniai. Globos namų gyventojai sukūrė kitokį medį – medį paskendusį meilės žieduose. Medelis dar jaunas, tačiau turi savo istoriją, kurios autoriai du jauni, laimingi ir vienas kitą labai mylintys globos namų gyventojai( vardų prašė neminėti, nes jaunuoliai įsitikinę, kad laimė ir meilė mėgsta tylą).
O medelio istorija paprasta – jo autorių gyvenimo kelias, kaip ir daugelio – vingiuotas, išraitytas takais ir klystkeliais. Pirmasis kelią į globos namus atrado vaikinas. Jaunuolis aiškiai stokojo savarankiškumo, o alkoholio vartojimas darė jį nepakenčiamu. Vis dėl to, vos atvykęs į globos namus, jis prasitarė, kad yra pavargęs nuo tokio gyvenimo, kad norėtų pradėti viską nuo pradžių ir kiek kitaip, o taip pat, kad jam reikalinga pagalba.
Vasario mėnesį globos namų duris pravėrė mergina. Merginos gyvenimas taip pat nebuvo rožėmis klotas, praeitį temdė padaryta nusikalstama veika. Ji taip pat pripažino, kad jai reikia pagalbos.
Vis dėl to pradžioje abu jaunuoliai nenoriai priėmė bet kokią pagalbą, vengė bet kokio kontakto su globos namų darbuotojais, į kiekvieną pagalbos ištiestą ranką žvelgė skeptiškai. Ir tik darbuotojų atidumas, kantrybė bei atsidavimas darbui privertė jaunuolius suklusti, atsiverti, išsipasakoti, išklausyti. Pagaliau jaunuoliai suprato, kad pagrindinis socialinio darbuotojo konfrontacijos su jais motyvas – jų gerovės siekis. Tik gerovės, o ne tiesos įrodymo. Į pagalbą pasitelkus pagarbą ir empatiją darbuotojams pavyko sustiprinti jaunuolių pasitikėjimą, o tada įvyko stebuklas…
Vos išvydę vienas kitą, jaunuoliai suprato, kad jų širdys seniai ieškojo viena kitos, kad tik kartu jie gali augti savo vidumi. Pamažu graži draugystė, pokalbiai prie kavos puodelio, skambus juokas, pasivaikščiojimai virto didingesniu jausmu. Globos namų darbuotojai stebėjosi, kad jis vis dažniau sukosi virtuvėje, vaišino savo draugę paties gamintais kulinariniais stebuklais. Vis dažniau darbuotojai pastebėdavo jį su meškere ant peties ir blaivų. Mergina stebino savo pieštais piešiniais. Malonu ir gera stebėti kokią šilumą skleidžia merginos akys, kai vaikinas vadina ją ,,Meile“.
Kasdieninė buitis ir globos namų gyvenimo ritmas suteikė galimybę jaunuoliams pasijusti saugiems, bet širdis vis nerimo, vis kažko laukė, kažko dar tikėjosi. Na ir vieną gražią birželio dieną tai įvyko. Jaunuoliai ištarė vienas kitam „taip“, prisiekė amžiną meilę ir varge, ir džiaugsme, o kad užtvirtinti priesaiką abu pasinėrė į meilės ir šeimos simbolio kūrybinį procesą. Netrukus globos namuose sužaliavo niekad nevystančiais meilės žiedais pasipuošęs žalialapis medis. Pro kurį praeinant visada jaučiama gera aura, šiluma, meilė.
Šiuo metu, jaunuoliai kuria gyvenimo ateities planus, turi viltį išeiti į grupinius gyvenimo namus. O mums žada padovanoti visžalį ir visada žydintį jų meilės medį, su sąlyga, kad puoselėsim jį, kad visada prisiminsim gražią jų meilės istoriją, kad kitiems gyvenimo nuskriaustiesiems pasakysim, jog gyvenimas gali būti gražus ir, kad meilė daro stebuklus.
Socialinė darbuotoja Rasa
